Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinės vartininkas Laurynas Lubys taip anksti pravėrė pagrindinės šalies nacionalinės komandos duris, kad, atrodo, jog jis čia - senbuvis. Lauryno bendraamžiai, su kuriais jis atstovavo jaunimo rinktinei, galimybę apsivilkti vyrų ekipos marškinėlius gavo tik olimpinės atrankos turnyre Slovėnijoje, kai tuo tarpu klaipėdietis tarp geriausių Lietuvos ledo ritulininkų atsidūrė būdamas vos 16-os.

Taip L.Lubys tapo vienu jauniausių Lietuvos ledo ritulininkų, kurie dar nesulaukę pilnametystės, žaidė už reprezentacinę vyrų komandą.

„Kiek teko kalbėti, panašaus amžiaus debiutavo ir Arūnas Aleinikovas“, - dabartinio Lietuvos rinktinės vyr. trenerio asistento patirtį prisiminė L.Lubys.

Su L.Lubiu kalbėjome Jesenicėje (Slovėnija), kur Lietuvos rinktinė kovojo dėl patekimo į finalinį olimpinės atrankos kvalifikacijos etapą.

Anksti gimtąją Klaipėdą ir tėvų namus palikęs L.Lubys nestokoja gyvenimiškos patirties, tad ir pokalbis nebuvo nuobodus, labiau panašesnis į diskusiją nei į interviu. Tad nuo to buvo tik įdomiau.

Pasak vartininko, jis dabar yra ten, kur ir turi būti – tiek, kiek įdėjo darbo, tiek ir gavo atgal.

L.Lubys ledoritulys.lt papasakojo apie sprendimą palikti Lietuvą ir ledo ritulio žaidimo paslapčių mokytis kaimyninėje Latvijoje, kurioje galiausiai jam tapo per ankšta, apie gyvenimą Suomijoje ir dviejų eurų finansinę reikšmę, o taip pat atskleidė, koks jausmas rūbinėje sėdėti šalia legendinio Dariaus Kasparaičio ar, kurio rinktinės žaidėjo metimas yra kiečiausias ir sunkiausiai sustabdomas.

APIE ANKSTYVĄ DEBIUTĄ

- Vyrų rinktinėje debiutavai labai anksti. Gal prisimeni tą akimirką, kai gavai pakvietimą?
- Taip, nes rinktinė turėjo žaisti Klaipėdoje. Kaip tik man akcentavo, kad tai yra mano gimtasis miestas. Tuomet gavau žinutę, kad kviečia. Apie debiutą tokiame amžiuje – net minčių nebuvo. Tuo metu dar jaunimo rinktinėse nebuvau žaidęs. Tikrai nesitikėjau. Tai ir buvo toks pirmas turnyras.

- Atrodo, kad esi tikras rinktinės senbuvis. Dabar rinktinėje debiutavo ir tavo „kolegos“ iš jaunimo rinktinės. Jie domėjosi, klausė tavęs skirtumų tarp vyrų ir jaunimo rinktinių?
- Visada taip yra, kai žaidi jaunimo komandose, pavyzdžiui, U-18 ar U-20, visi šneka, kaip ten gerai. Kai mes buvome jaunesni, kai dar nė vienas nežaidė už vyrus, gal vienintelis Kostas Gusevas buvo sužaidęs, tai visiems atrodė ir buvo kalbama: „Ten labai gerai, viską duoda, sąlygos žiauriai geros“. Bet kartu ir girdėjai, kad negali išsišokti, nes yra tokie patyrę žaidėjai kaip Ališauskas ar Bosas. Tai, aišku, visada apie tai kalbi, o jie klausia. Dabar savo akimis pamatė. Nes ir Kazachstane treneris Danielis, o dabar čia – Ronas, jie atsineša savo autoritetą. Labai jaučiasi net per treniruotes, kai tiesiog šiaip bendrauji – jauti, kad žmogus turi patirties. Jauti autoritetą. Aš visada papasakoju, kai klausia. Visiems įdomu.

APIE ATEITIES PLANUS IR SPRENDIMĄ ŽAISTI SUOMIJOJE

- Kalbant apie tave, tai paskutinis sezonas jaunimo komandos sudėtyje. Kas toliau?
- Planų yra. Viskas suplanuota ir jau sutarta. Galiu pasakyti, kad tai bus profesionalus klubas. Pagrindinė komanda, tačiau gali būti, kad ir už jų jaunimą kartais sužaisiu. Tokios sąlygos. Dabartiniame „SaiPa“ klube baigiasi sezonas. Kiek klaidingai pranešta, kad mes žaidžiame dėl išlikimo pagrindinėje lygoje – negalime iškristi. Gali tik antros lygos komandos iškristi, kurios neturi pagrindinių vyrų klubų. Iš dalies mūsų komanda jau nebežaidžia, vyriausiasis treneris išėjo į vyrų komandą, tad žaidžiame, kad tiesiog pabaigti sezoną. Tačiau rungtyniauju dar antroje komandoje. Pastaroji žais atkrintamosiose. Ten lygis gal kiek ir žemesnis, bet tikslai – aukšti. Norime patekti į TOP-4, o atkrintamosiose – jau norisi ir čempionų taurę pakelti. Žiūrėsime, kaip gausis.

- Žvelgiant į tavo karjerą, sprendimas žaisti Suomijoje ir buvo pagrindinis tiltas, nutiesęs kelią į ten, kur dabar esi?
- Taip, taip ir gavosi. Dvejus metus žaidžiau U-18, dabar eina antri metai U-20, ir tada vyrai. Jeigu pasirašau sutartį su vyrų komanda, bus išpildytas tikslas. Planas toks ir buvo. Svarbu turėti kontraktą.

- Kelių metų pradėjai žaisti ledo ritulį?
- 9-10-ties. Į Latviją išvykau 13-os metų.

- Koks sprendimo motyvas? Žvelgiant į įrašus karjeros aprašyme, atrodo, kad taip ir lipai laiptukais.
- Taip. Klaipėdoje aš žaidžiau už mėgėjų komandas. Paskutiniais metais jaunimo komandose nežaidžiau, nes nebuvo kur. Aš jau buvau per „senas“. Man pasiūlė vykti į Liepoją. Pasakiau tėvam, jie atsakė: „Gerai, susikrauk daiktus ir rytoj važiuojam į Liepoją“. Nuvažiavom į treniruotes, visiems viskas patiko, atvažiavau vasarą ir pradėjau žaisti.

- Po kažkiek laiko ir Latvijoje pasidarė ankšta?
- Aš norėjau jau išvažiuoti po pirmo sezono. Bet man padarė geresnes sąlygas, daug pažadėjo, kad žaisiu aštuoniolikmečių komandoje, kad pirmoje komandoje žaisiu ir iš dalies susigundžiau. Nes iš kitos pusės, ir per anksti buvo išvažiuoti vos metus atžaidus. Likau, antras sezonas buvo gana lengvas. Išvažiavau į „Riga cup“ turnyrą, ten gavau geriausio vartininko apdovanojimą. Tuo metu žaidžiau ir galvojau, kad jau reikia judėti. Ir vartininkų treneris skatino. Tuo metu mano tėtis Suomijoje buvo, tad pradėjau galvoti, kad reikia mėginti patekti į Suomiją.

- Tai buvo tiesiog kontaktas? Laiško išsiuntimas? Skambutis?
- Ne, tiesiog susiradau komandas ir siunčiau visoms iš eilės. Gavau atsakymus iš kelių klubų. Kvietė atvykti viena Helsinkio komanda, Juveskiulės, bet sąlygos buvo geriausios „SaiPa“. Pirmus metus už ledo ritulį reikėjo mokėti, tai „SaiPa“ kaip ir pigiausiai buvo. Taip pat Dominykas Motiejūnas – dar vienas lietuvis – ten buvo, tai, galvojau, jeigu ką, padės. Juk gerai, kad kažkas dar be manęs toks yra. Tai ir pasirinkau. Atvažiavau į peržiūrą, ji truko tris keturias dienas, jiems viskas tiko, paėmė.

- Būti lietuviu Suomijoje – sudėtinga?
- Suomiai mėgsta savo erdvę, yra uždari, visi nedrąsiai šnekėjosi. Laiką labiau leidau su Dominyku. O antrame sezone susibendravau su kitu vartininku, jis jau dabar kitur žaidžia – Emilis Vainikka. Su juo visada ir buvau. Du vartininkai. Atvykęs su kitais žaidėjais irgi po truputį susipažįsti, bet jie taip lengvai neprisileidžia. O dabar jau treti ir ketvirti metai – esi kaip savas. Visi ir klube žino. Tik tiek, kad suomiškai nešneku. Man buvo lengviau, nes mokslus tęsiau nuotoliniu būdu, nors, kiek girdėjau, Suomijoje yra lengviau mokytis ir, aišku, sąlygos geresnės.

Teko girdėti kitokių lietuvių istorijų. Bet man viskas gerai. Aišku, dabar paskutinis sezonas, gali nebent žaidybinį laiką paskirstyti nepalankiai. Dabar nutinka taip, kad grįžtu ir sužaidžiu vos vienas varžybas, tada nežaidžiu. Taip yra dėl to, kad yra kitas vartininkas, žaidžia U-18 rinktinėje. Tad jis turi žaisti, tokios yra sąlygos. O yra dar vienas vartininkas, turi kontraktą su vyrais, jam jau mokami pinigai, tai juos suprantu – kam statyti 2000-ųjų gimimo vartininką, kurio jau kitą sezoną nebus, kai turi perspektyvą. Dėl to ir nepykstu, viską suprantu. Visiem viskas aišku. Aš ir antroje komandoje žaidžiu, viskas ten gerai, daug metimų. Gal, aišku, skaitosi vienu laipteliu ir žemiau palipi, bet bent jau žaidi.
- O kalbant apie kainas? Suomija – aukštesnio pragyvenimo lygio šalis.
- Taip, po Suomijos visur viskas atrodo pigu. Štai pavyzdys, esame viešbutyje, su Krakausku, kuris žaidžia Šveicarijoje, nusileidome į apačią, o ten stovi masažiniai krėslai. Kaina – 2 eurai. Susižvalgėme. Bandom? Bandom! Po Suomijos ir Lietuvoje viskas pigu atrodo.

- Laurynai, jeigu dabar tavęs kažkas paklaustų – “Esu Lietuvoje, žaidžiu gerai, ką daryti”? Ką patartum? Likti? Išvykti?
- Jeigu atvirai, tai išvykti ir kuo anksčiau. Kaip tik su kambarioku Pauliumi (Rumševičiumi – aut. past.) per šį turnyrą ir šnekėjome apie išvažiavimą. Kalbėjome apie tai, kad kuo anksčiau išvažiuosi, tuo greičiau gausi geros ledo ritulio mokyklos pagrindus. Galim paimti ir tą patį Griniaus pavyzdį. Jis Lietuvoje buvo geras, išvažiavo anksti ir pradėjo gauti geras pamokas, pradėjo žaisti suomišką ledo ritulį – taktikos, čiuožimai, visas ledo ritulio supratimas. Tad, galvoju, kuo anksčiau, tuo geriau. Vėliausiai – iki U-18, o taip – kuo anksčiau, tuo geriau. Nuo U-18 prasideda toks ledo ritulys, kai reikia aukšto lygio supratimo, yra taktikos, treneriai reikalauja taisyklingų „išsičiuožimų“, kaip zonoje sustoti – viskas sudėliota. Jau U-16 tai prasideda.

- Jeigu prakalbome apie skirtumus, palygink Lietuvos rinktinės ir savo Suomijos komandos gynėjus. Ar matai jų daromas klaidas, ko nedarytų suomiai? Ar turi, ką patarti mūsų lietuviams?
- Na, jeigu lygintume su suomių jaunimu, tai mūsų praeitų metų gynėją „draftavo“ į NHL. Tą padarė Pitsburgo „Penguins“ klubas. Ir „pingvinų“ organizacija net yra pasakiusi, kad tai bus bus kitas Krisas Letangas, nes jis yra geriausias „skateris“ ir metikas stovykloje. Tuo metu apie jį taip kalbėjo. Tad, jeigu taip palyginus, gal tik atmetus Ališauską, o kalbant apie jaunimą, norisi, kad kojos greičiau judėtų, aikštės matymo. Tiesiog patirties aukštesniame lygyje. Kai žaidi su aukštesnio lygio komanda ir pats pradedi tą žaidimą perimti, tada tobulėji, greitėji, pripranti. To labai trūksta. Ypač atsiranda skirtumas, kai reikia zonoje teisingai sustoti, kaip savo žmogų pasiimti.

Šią vasarą pas mus buvo atvažiavęs gynėjas Jonas Sieghentaleris iš Vašingtono „Capitals“. Jis atvyko tiesiog pasitreniruoti, buvo ant ledo ir iškart matosi, kaip gynėjas supranta žaidimą – kaip žaidėją prieš vartus blokuoja, ir vartininko neužstoja, ir supranta, kaip lazdą pasiimti. Man nuo to lengviau, nes gaunu tiesiog „atvirą langą“, aiškiai matau ritulio judėjimą ir man jį lengva gaudyti. Nėra jokios sienos, nereikia judėti, galvą iškišti. Tad taip, kalbame apie patirtį. Tad, pavyzdžiui, tokie turnyrai mūsų jauniems gynėjams yra labai geri. Nes ar Motiejūnas, ar Stankius, kiti, kam pirmą kartą tenka žaisti – jiems labai gerai, nes rungtyniauti prieš tokio lygio žaidėjus kaip slovėnai, yra puiku. Visgi tai žaidėjai iš aukščiausių Europos lygų. Čia jie gavo tiesioginį žvilgsnį, pamatė, kaip atrodo vyrų ledo ritulys. Aš, kai žaidžiau jaunime, galvojau, kad prieš vyrus lengvai žaisiu. Nėra taip. Pirmas varžybas išeini ir supranti, kad nėra taip, ledo ritulys kitoks yra. Jį ir suprasti, ir „skaityti“ kitaip reikia.

- Esi vartininkas. Ar teko iš priešininko patirti psichologinį spaudimą? Gal buvo to „trash talking‘o“?
- Vyrų ledo ritulyje, kiek rinktinėje esu žaidęs, nėra buvę, kad koks žaidėjas pričiuožtų ir kažką sakytų. Kazachstane, kai žaidėme, teko girdėti fanus. Ypač, kai dauguma žaidžia. Taip iš dalies negirdi, bet negali atsiriboti – jauti spaudimą iš šono. Vyrų rinktinėje nėra taip buvę. O jei ir sakė, nekreipiu tiesiog dėmesio, būnu susifokusavęs į savo žaidimą ir tiek.

- Kokios turi būti vartininko savybės? Ką akcentuotum? Tu iškart tapai vartininku?
- Nebuvo kito pasirinkimo tąkart (juokiasi).

- Tai irgi gerai, kai neturi pasirinkimo, iškart žinai tiesioginį kelią.
- Taip. Tiesiog kai man buvo dešimt ar dvylika, aš tikrai nebuvau pats geriausias vartininkas. Augi ir supranti, kad reikia būti stipriam psichologiškai. U-14, U-16 jau turi dirbti ties tuo, nes paskui bus problemų. Šiais laikais vartininkai jau yra lankstūs. Aš nebuvau ir nesu labai lankstus. Aišku, reakcija turi būti gera. Faktas, kad viskas nuo duomenų labai priklauso. Jeigu vartininkas didelis, jam reikia dirbti su greičiu. Pozicijų keitimas, tai ir čiuožimas turi būti geresnis. Jeigu vartininkas mažesnis, jis turi būti greitas. Vikrus. Ir turi skaityti žaidimą, nes kai esi mažesnis, turi matyti, iš kur mes, nes neuždengi vieno ar kito kampo lyginant su dideliu vartininku. Tai ir yra pagrindinės savybės. Kiek kalbame su Arūnu Aleinikovu, jis akcentuoja, kad maži vartininkai turi gerai čiuožti, čiuožimą reikia gerinti. Tai viskas, manau, nuo to ir prasideda – pradžiai čiuožimas, tada technika, pradedi ir gaudyti tada. Kol kas sunku pasakyti daug, nes dar nesu tas, kuris gali jaunimui sakyti, ką jis daro blogai. Nesu dar tiek pasiekęs kaip Aleinikovas ar Mantas Armalis.

- Galbūt daugiau pavyksta pasakyti, tada, kai jau būni baigęs karjerą ir iš šono stebi kaip treneris.
- Gal ne tiek, kad baigęs karjerą, bet vyresniem vartininkam. Kai jie žaidžia žemesnėse lygose. Tarkim, U-20 rinktinėje turėjau, ką patarti Nikita Kuzminovui. Nesakydavau akivaizdžiai, bet tiesiog pasiūlai. Mūsų treneris suomis, jis mane treniravo, tai tiesiog kartu diskutuodavome. Tiesiog tam tikrose situacijose galėjau patarti. Bet, kad galėčiau jau dabar imti jaunimą treniruoti – taip nėra, tam reikia patirties.

- Ar skaitai žaidėjų akis rungtynių metu?
- Ne, akis nelabai, labiau judesius. Ar perduos ritulį, ar muš, kaip lazda juda. Kartais jau matai, kad mes, nes pradeda lenktis. Sunku paaiškinti, nes viskas vyksta momentaliai. Tai instinktas. Jau matai, duos jis perdavimą, ar neduos. Į akis – niekada. Į ritulį reikia žiūrėti, ne į akis. Į akis žiūrėsi – nepagausi ritulio.

- Aš paklausiau todėl, kad Ovečkinas yra kalbėjęs, kad jis norėtų, kad būtų leista vėl žaisti su tamsintais vizoriais, o kai kurie vartininkai priešinosi tam, sakydami, kad nematys žaidėjo akių.
- Nemanau, kad NHL apskritai kažkas žiūri į akis. Aikštelė mažesnė, greitis didelis, metimai stipresni. Tad į akis tikrai nežiūri, judesius skaito.

APIE RUNGTYNIŲ RITUALĄ

- O kaip užsivedi rungtynėm?
- Turiu rutiną ir ji visada vienoda. Groja tas pats muzikos „playlist‘as“, tas pats judėjimas – tribūnoje sėdžiu, galvoju, tos pačios mintys, pratimai, kamuoliuko mėtymas, grįžtu į rūbinę – viską tą patį darau.

- Kada tai susikūrei, kada pradėjai?
- Kai Liepojoje žaidžiau, to dar nebuvo, nebuvo jokių rutinų. O kai atvykau į Suomiją, tai pirmą sezoną mums visiems tiesiog tai reikėjo susikurti. Buvo duotas lapas, ten buvo laipteliai sudaryti – rytas, varžybos ir taip toliau. Turėjau surašyti, ką darau, kai atsikeliu, kaip darau.

- Tai buvo skirta tam, kad kažkas pakoreguotų? Kad kažkas pataisytų, kaip turi būti tinkamai?
- Mūsų treneris tuo metu to reikalavo. Jis apskritai tuo metu buvo toks „mental“. Daug psichologijos. Šiais metais mes irgi psichologą turime komandoje. Suomiškai aš daug nesuprantu, man išverčia, bet tai labai svarbu. Ypač pirmą sezoną, gal netgi tą lapą esu išsaugojęs. Treneris surinko tuos lapus, po kelių dienų atėjo ir pasakė, kas gerai susidėliojęs, kam ką reikia pataisyti. Po to laiko ir susidarė tokia rungtynių dienos rutina. Ji, aišku, keičiasi, nebus taip, kad išliks vienoda, bet ji tikrai yra ir užsistovėjusi. O jos pradžia – kai prieš lenkus už vyrus sužaidžiau, nepraleidau įvarčio, po to laiko ji nesikeitė. Viskas taip pat išlikę.

- Paprastam žaidėjui keitimas nieko nereiškia. O ką reiškia vartininkui? Juk dažnai tai – rungtynių pabaigos verdiktas. Nekalbant apie konkrečią situaciją, kai tave keičia, ką pats tuo metu mastai?
- Galima paimti Vilnių, jaunimo čempionatą. Pirmą kartą pakeitė prieš britus. Aš tuo metu išėjau, žinojau ir supratau, kad jos reiškė labai daug ir tiesiog negaliu praleisti. Nesvarbu, gaudomas metimas ar negaudomas, į tuščius meta ar ne – turi gaudyti, toks darbas. Ir matai, kad komandai nesiseka, pačiam nesiseka, pakeičia, tai pradedi pykti ne tik ant savęs, bet ir ant visų kitų. Pyksti, kad nepadeda, tiesiog automatiškai viskas nuvilia. O kai pakeitė prieš rumunus, kai ten tokie įvarčiai – išbėgo du prieš vieną, atidavė, į tuščius įmušė, na, pakeitė, tai pakeitė. Nepagavau. Galėjau pagaut, bet nepagavau. Tai tokie įvarčiai, kai vieną kartą pagausi, kitą kartą – nepagausi. Tai ten – nieko negalvoji. Atsisėdai ir tiek.

- Kartais treneriai, keisdami vartininką, tiesiog nori sukrėsti komandą.
- Taip, treneriai taip ir sako, kad jeigu tuo metu pakeitė vartininką, tai nereiškia, kad nubaudė. Nubaudžia, kai iš pusės aikštės įmušė, o tada dar lengvą įkala.

- Analogišką situaciją turėjome mače su slovėnais pasaulio čempionate.
- Taip, bet ten jau buvo tokios varžybos. Aišku, man nepatinka, kai keičia. Aš, kai pradedu varžybas, jaučiu pagrindinio vartininko rolę ir noriu padėti komandai iki pat galo. Nes kai pakeičia... Tris įmuša, o tada pakeičia, sėdi ant suolo ir pradedi galvot, kad nebūtum praleidęs, būtų kitaip, nes jau matai, kad komanda muša įvartį, būtų 3:1… Muša antrą, jau 3:2. Tada ir pradedi galvoti, kad jeigu nebūtum bent vieno praleidęs, jau būtų lygu. Todėl ir nemėgstu. Jeigu jau pradėjau darbą, noriu padaryti jį iki galo. Aišku, jeigu kalbant apie situaciją, kaip buvo su slovėnais, tada tiesiog duodame kitam progą. Tad, jeigu mane keičia, mane tuo metu dažniausiai sunervina. Aišku, reikėtų ties tuo padirbėti. Arba padirbti, kad nepraleisčiau įvarčių (juokiasi).

- Buvo, kai Vilniuje daužei lazdą.
- Ne pirmas kartas, ne visi matė tiesiog (juokiasi).

- Bet gal nėra blogai – juk tai emocijos.
- Taip, bet tuo metu buvau pagalvojęs apie tokį momentą, kad per visą mano istoriją rinktinėje niekada nebuvau pakeistas. Tai buvo pirmas kartas, kada pakeitė. Todėl tas prisidėjo. Tada pagalvojau: „Žaidžiu tiek daug, esu atžaidęs U-18, už vyrus žaidžiau, o dabar mane keičia“. Tai pirmas kartas jautėsi. Bet pakeitė tai pakeitė – ką padarysi.

- Ar vartininkas turi apie ką pagalvoti, kai link jo artėja vienas žaidėjas su rituliu?
- Negalvoju nieko. Žinau, kad turiu sustabdyti ir tiek. Būna, kai matai, kad iš labai toli atbėga, tai šiek tiek „įsičiuoži“, tada pradedi galvoti apie jo greitį, ką jis gali padaryti. Suomijos lygoje, jeigu matai komandos lyderį, kuris žaidžia rinktinėje, supranti, kad jis šiek tiek techniškesnis, gali mėginti ritulį apvarinėti. Bet dažniausiai – nieko. Jau esi įpratęs, tai kaip rutina. Žaidi, kaip išeina tuo momentu.

- Ar šis tavo sezonas turėjo kokių trikdžių, traumų?
- Buvo tokių. Ir koja, ir nugara, ir apsirgęs buvau. U-20 rinktinėje buvau koją pasisukęs, žaidžiau, praėjo ta trauma, bet tuo metu kažkiek išderino. O sezono metu, kaip sakiau, ir nugara, ir pirštas, ir kelis. Smulkių traumų būna, sportas toks.

APIE KASPARAITĮ KAIRĖJE

- Dabar tavo rinktinės kambariokas – Paulius Rumševičius. Ir Kazachstane taip buvo? Taip išpuolė?
- Mes tiesiog taip susitarėme. Kazachstane gavosi taip, kad aš vyrų rinktinėje jau šiek tiek žaidžiau, skaičiausi kaip savas, mane žinojo, o Paulius prieš Kazachstaną buvo naujokas, žaidęs jaunimo rinktinėje. Žinojo tie, kas iš Elektrėnų. Tai jis man ir sako: „Neturiu su kuo gyvent“. Tai sakau: „Gali su manim“. Ir gerai sekėsi, sutarėm po to karto ir gyvenom. Aišku, visko buvo, būna tų smulkių nesutarimų, bet nieko esminio. Tai iškart sutarėm, kad kartu gyvensim.

- Prakalbome apie rinktinę. Grįžkim atgal – tau 16 metų, paauglys. Kaip bendravai su kitais rinktinės žaidėjais?
- Linksmas faktas – rūbinėje sėdėjau šalia Kasparaičio.

- Na, Darius žodžio kišenėje neieško.
- Taip! Iš dešinės nieko nebuvo. Iš kairės pusės – Kasparaitis. Na, ištardavau aš jam kažką, pašnekėdavau (juokiasi). Bet šešiolikos metų tuo metu, prisimeni, kad būdamas dvylikos nuotrauką su parašu gaudavai ir džiaugdavaisi, o dabar jau kartu žaidi vienoje komandoje, tai truputį buvo... Na, jaunas esi, daug nešneki. Iš pradžių baisu, o bendrauji tuo metu su savais, ką pažįsti. Emilijus Krakauskas, Lukas Jonuška tuo metu buvo. Iš pradžių susipažįsti, pradedi integruotis į komandą ir viskas gerai būna.

- Tada ir susirinkimuose atrandi, ką pasakyti, nuomonę gali pareikšti.
- Toks jaunas gal labai nuomonės nereiški, bet daugiau bendrauti tikrai pradedi. Aišku, su Kasparaičiu šalia sėdėti pirmą kartą rinktinėje, tai įdomus jausmas.

- Grįžus namai tėvai nieko neklausė? Kaip reagavo?
- Mano vidurinysis brolis žaidė ledo ritulį. Netgi turiu nuotrauką, kai Kasparaitis per vidurį, o mes su broliu – iš šono su aprangom. Norėjo tą nuotrauką Dariui parodyti, bet kažkaip nepriėjo. Tada su tėvais prisiminėme, kad tik keturi ar penki metai praėjo, o jau vienoje komandoje žaidžiame.

- Ką iš esmės reiškia žaisti rinktinėje su tokiais Lietuvos ledo ritulio mohikanais Kasparaičiu ar Zubrumi?
- Net nežinau, kaip apibūdinti. Tiesiog jauti didelę pagarbą. Atrodo, tavęs kažko paprašys, ir tu iškart darysi. Nes tu žinai, kiek žmogus yra nusipelnęs, kiek atidirbęs, tą ledą „drožęs“, kiek žaidęs, tau padeda, ateina, žaidžia, šneka rūbinėje. Net tada kai pralošiam, nenuleidžia galvos, užveda komandą ir pavyzdį rodo. Nuo smulkių dalykų iki didelių – netgi, kaip viešbutyje ką valgo. Pasako, ką valgyti, ko neliesti, kaip daryti. Tiesiog jauti didelę pagarbą. Ir noriu pabrėžti, kad Dainiaus žaidimo lygis nėra nukritęs. Gal jis nežaidžia NHL, bet jo aikštės matymas, mąstymas – išskirtiniai. O taip pat ir patirtis.

- Tai dar tikiesi, kad Katovicuose Dainius Zubrus padės Lietuvos rinktinei?
- Kiek kalbėjome su kitais dabar, aš nesilažinau, bet aš sakiau, kad žais. Kai kas sakė, kad nežais. Bet aš sakau, kad žais. Tikiuosi ir galvoju, kad žais, nes jis turi didelę įtaką komandai. Tas pats Kasparaitis, ar Armalis, Ališauskas, Bosas, Kumeliauskas – visi šie žaidėjai yra su milžinišku autoritetu ir į komandą įneša labai daug.

- Tiesa, paminėjai šiuos žaidėjus. Tai kurio mestą ritulį sunkiausia gaudyti?
- Stiprų metimą turi Ališauskas. Be abejo, ne veltui KHL jis tuos įvarčius muša. Bosas stipriai kala, Krakauskas, iš artimos padėties Gintautas per apačią, Čižas turi savo metimų. Bet labiausiai, kiek esame kalbėję su Armaliu, reikia atkreipti dėmesį į Tadą Kumeliauską. Staigus, sunkiai sugaunamas ir stiprus. Kaip strėlė eina. Sudėtinga tokį gaudyti ir reaguoti.

- Lietuvos rinktinei Lenkija yra šio sezono galutinė stotelė rinktinei. Mūsų tikslas yra...
-  Pakilt. Grįžti ten, kur buvome. Kitokių tikslų komanda ir neturės, visi stengsis viską daryti, kad tik pakiltume, nes visiems žaidėjams patiko žaisti aukštesniame lygyje, su elitinėmis komandomis. Juk tas pats Kazachstanas ir Baltarusija žais dabar elitiniame divizione. Pamatėm, kad prieš Baltarusiją galėjome laimėti. Ir prieš Kazachstaną galėjome. Gal paskutinėse jau jėgų nebuvo, bet kitos varžybos – visur kovėmės. Korėją nugalėjome. Čempionate Nursultane nežaidėme blogai. Kaip tokia šalis, su tiek gyventojų, pasirodėme gerai. Tad visi žaidėjai Lenkijoje norės laimėti. Kitų tikslų net negali būti.

APIE SUOMIJOS IR LIETUVOS SIRGALIUS

- O kiek dabar atvyksta žmonių stebėti Suomijos jaunimo lygos varžybų?
- Ne daug. Nuo dviejų iki trijų šimtų. Kitose lygose priklauso nuo laiko ir kur žaidžia. Tamperėje visada daugiau susirenka.

- Tad, kai žaidi Lietuvoje, jau tikrai jauti didesnį palaikymą.
- Man Lietuvoje visada sunkiau žaisti. Tai matėsi. Prieš savus visada yra sunkiau žaisti. Savi palaiko, bet ir spaudimo daugiau. Negali blogai žaisti. Tavo fanai, šeima, tėvai – visi žiūri ir spaudimas jaučiasi.

- Bet tai leidžia ir psichologiškai tvirtėti.
- Taip, bet aš Vilniuje ir nesužaidžiau. Tai buvo mano prasčiausias čempionatas. Aišku, paskutiniai metai, reikėjo geriau sužaisti, nes pasitraukiu iš jaunimo ledo ritulio, bet gavosi taip, kaip gavosi. Manau, viskas taip ir susidėjo – spaudimas, paskutiniai metai.

- O ir pats turbūt tada susikuri spaudimą. Nes negali negalvot.
- Mėgini negalvot. Mėgini nekreipt dėmesio, bet neišeina. Išeini ir tiesiog nesigauna, nieko negali pakeisti. Toks periodas. Bet buvo gerai. Fanai rinkosi, palaikymas buvo, reportažai, nuotraukos – viskas labai profesionaliai. Fanai skanduodavo, tai girdėjau. Patirtis įdomi. Paskutinį kartą, kai tiek daug žmonių, buvau tik turnyre Klaipėdoje. Dar Vilniuje buvo „Baltic challenge Cup“.

- Suomijos fanai palaiko kitaip? Jie šaltesni?
- Nuo miesto priklauso. Grandų komandos, tos TOP-5, ten jaučiasi. Sirgaliai šaukia, visas varžybas skanduoja be sustojimo. Vidurinėse komandose – priklauso nuo klubo. Mūsų komandoje visų rungtynių neskanduoja. Paskanduoja, palaukia penkias šešias minutes, vėl paskanduoja. Jokių riaušių ar kažko panašaus nebūna. O jeigu paėmus pačius grandus, ten fanai dirba. Kaip pavyzdys, Helsinkio IFK komanda – ten fanai varo be sustojimo.

- Ten fanai kaip darbuotojai.
- Kaip į darbą ateina. Ten pažiūri įrašą ir matai, kad įspūdingai atrodo. Šiuo metu, kiek žiūriu, tai man IFK klubo fanai atrodo stipriausiai. Pilna arena, visi raudonai apsirengę. Tikrai įspūdingai atrodo.

APIE LIETUVIUS, DIRBANČIUS VARDAN KITŲ

- Lietuvos ledo ritulys, žvelgiant pagal jaunimo žaidimą ar vyrų – ar jis yra ten, kur ir turi būti? Aš visada sakau – kylam išvykstančių žaidėjų sąskaita. Man atrodo, kad visi išvykę dabar kovoja už savo tautiečių ateitį. Gintautas su Čižu bando patekti į pirmą Norvegijos lygą, Kumeliausko, Boso ekipos Vokietijoje taikosi laipteliu aukščiau. Tai man visada atrodo, kad tie vyrai kovoja už kitų lietuvių ateitį. Nes jeigu jie išeis aukščiau, pavyzdžiui, Čižas su Gintautu, galbūt atsiras daugiau darbo lietuviams. Ir jau pirmoje lygoje.

- Iš dalies taip, taip ir yra. Tas pats Mantas Armalis žaidė Rygoje, Ališauskas žaidžia. Aš pats taip nebūčiau pagalvojęs, kad tai gali tiek įtakos turėti, bet dabar kai pasakei, pateikei pavyzdį su Norvegija, tai tikrai taip. Manau, kad paimkim, pavyzdžiui, Kumeliauską, kuris, nemanau, kad blogai žaidė antroje Vokietijos lygoje, arba dabar trečioje. Apskritai, pažiūrėkim, kiek Vokietijoje daug lietuvių žaidžia. Vien tas rodo, kad mus priima. Emilijus Krakauskas – Šveicarijoje rimtoje komandoje. Ten kažkiek dėl licencijų, bet vis tiek. Tad taip, jeigu visi prasimuš ir žais, visiem kitiem bus geriau.

- Tą ir turiu omenyje. Galbūt daugelis galvoja, kad jie žaidžia tik už save. Bet taip nėra. Išvykę skina kelią kitiems.
- Ir mūsų daug yra. Tad, manau, tų kelių bus daug, ypač po kokių penkių metų. Iš jaunimo – Grinius, aš, visi kiti, kas užsienyje žaidžia. Tad tų kelių bus dar daugiau. Ir naujų. Suomijoje ir dabar žaidžia kitų lietuvių, jie jaunesni. Tas pats Stankius žaidžia Vokietijos jaunimo lygoje. Tad, manau, visi po truputį ir pradės išsiplėsti ir uždirbs tą autoritetą, įrodydami, kad ir lietuviai gali žaisti.

- Tiesa, pats pradėjai nuo išvykimo į Liepoją. Šis miestas, artimas Lietuvai, noriai priima lietuvius. Dabar Liepojoje žaidžia trys lietuviai.
- Taip, Liepojoje keitėsi vadovai, bet ten lietuviai išliko. Daug perėjo. Katulis, Aleinikovas, Ališauskas, Krakauskas, Bogdziuliai abu, Kumeliauskai, aš, šiuo metu Krasilnikovas, Kaleinikovas, Rumševičius, Binkulis žaidė, Dovydas Laimutis, tas pats Pavliukovas, Lukas Jonuška, Denisas Kuzminovas. Lietuvių ten – labai daug. Aš galvoju, kad Nerijaus Ališausko, Arūno Aleinikovo, Artūro Katulio indėlis ten yra didžiulis. Jie ten parodė, kad lietuviai gali žaisti. Liepoja lietuvius priima. Negaliu sakyti, kad lengvai, vis tiek turi parodyti, ką moki, nes ten ledo ritulys aukštesniame lygyje, bet, manau, priima lietuvius, o jie ten neblogai ir atrodo.

- Kokį save Laurynas įsivaizduoja po penkerių metų?
- Jeigu naiviai žiūrėti – Suomijos aukščiausia lyga. O jeigu labai gerai seksis, galim pasvajoti, tai KHL. Gal Vokietijos, gal Čekijos aukščiausios lygos.

- Žaisdamas Suomijos aukščiausioje lygoje jau gali iš to gyventi?
- Laisvai. Ir antroje lygoje jau gali iš to gyventi, jeigu gera komanda. Aukščiausioje lygoje net nereikia sukti galvos.

- Iš to, kaip entuziastingai pasakoji, atrodo, kad jau dabar gyveni savo svajonę. „Living my dream“. Ar taip gali teigti? Ar apie tai ir svajojai? Nes kai matai, kaip visą karjerą išdėliojai, tai priėmei gana teisingus sprendimus tinkamu laiku.
- Taip ir būtų, jeigu būčiau šiek tiek daugiau varžybų sužaidęs aukščiausioje lygoje už U-20. Bet čia tik tiek tetrūksta... O iš dalies tai taip – jaunimo rinktinės, vyrų rinktinė, tos pačios treniruotės su Suomijos aukščiausios lygos komanda. Manau, kad esu ten, kur turiu būti šiuo metu.